BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Atėjo ta diena , kurią mačiau

2018-07-07 parašė glamour

Kaip ir sakiau atėjo ta pabaiga, apie kurią kalbėjau, kurią aš jaučiau. Ir tikrai fak , tačiau pasirinkau aš ją. Mano sprendimas. Taip didžiuojuosi juo, bet man vistiek skaudu. Nes manęs niekada nebūna gana. Ir tai tiesiog normalu mano mano gyvenime. Jis buvo toks geras užjuovėjas nuo pasaulio. Aš daviau daug laiko kad kas nors pasikeistų, uždaviau pakankamai kartų tą kvailą klausimą, bet atsakymas nepasikeitė ir supratau, kad man laikas išeiti. Išėjau nes aš pati to norėjau. Keista, nes kažkaip nebuvo dar taip , kad pasirinkčiau tai pati. Gal aš užaugau, gal jau pasimokiau iš savo klaidų kažkiek. Ne šiandien,  ne ryt ir ne po savaitės bus geriau, bet bus. Noriu sau primint , kad tikrai bus geriau. Žaizdos užgyja visada. Tik pragalvojus kaip aš toli nuėjau per jau beveik 9 mėnesius. vau ištikro dar skauda, bet ten buvo draugyste dviejų metų, ten buvo meilė ten augimas kartu, daug pirmų kartų, daug nuotykių daug visko, o čia paprasčiausias pasitrainiojimas keturių mėnesių. Palyginus tai ištikrūjų nieko. Jokių rimtų išbandymų, nieko rimto tik geras laikas, net negalėjau jo pavadint savo vaikinu, tai ką aš dar kalbu apie skausmą, turėtų tai būt sulyginima su nubrozdinimu, bet ar yra ?

Rodyk draugams

Tas jausmas.

2018-04-29 parašė glamour

Fak fak fak. Aš per giliai. Aš per giliai ir nežinau , ką daryt. Aš ištikrūjų esu over savo ex. ir esu visiskai įsimylėju iš naujo. Ir giliai kažkur žinau ,kad nieko neišeis ir žinau kodėl. nu gerai nefiga ne giliai o labai paviršiuje. Ir šiaip tai šūdas. Aš net nemaniau , kad galėsiu vėl kažkam taip atsivert, ir tiesiog jaustis gerai. ir fak fak fak. Žinau tik tiek , kad kažkaip vėl reiks išsilaižyt žaiszdas , kai šitas baigsis ir išvis laikytis atokiau nuo bičų. Ohh , bet gerai leiiu sau biški pasidžiaugti juo, kai jis mane laiko savo rankose, ir šiaip kai pagalvoju dienos eigoje apie jį, man pasidaro gera. Keista , kai dar tai nesenai buvau sudaužyta širdim ir tokia nelaiminga, o daabar jis mane asikabina ir tiesiog atrodo pasauli išnyksta aplink mus. Ir šiaip aš žinau ,kad jis man labai patinka, nes aš galiu įssivaizduoti mus ateityje mintyse galiu sukurt scenarijus kas galėtų būt, bet žinau ,kad kažkada tam turi būt greitu metu pabaiga.

Rodyk draugams

Pažadu tau vieną.

2018-01-26 parašė glamour

Turbūt tai dar vienas mano atviras laiškas tau, kurio tu niekada neperskaitysi, kuo aš esu labai laiminga. Ir nulis ašarų tai rašant.

“  Aš tau galiu pažadėti vieną - NIEKS tavęs taip nemylės daugiau kaip aš. Tiek metų, tiek atleistų dalykų, tiek klaidų , tiek suprasta , tiek išklausyta. Tiesa gal tu nebepriversi kitų tiek išgyvent dėl tavęs , gal viskas tau bus kitaip. Bet taip kaip eini per gyvenimą dabar ,matau dar daug skausmo tau ir kitiem. Bet gal ir nereik , kad tave kas nors gyvenime dar tai mylėtų kaip aš. Kaip matai tai mane naikina. Vieną Aš žinau tikrai, aš tave paleidžiu. Aš padėjau tašką. Aš esu sau tai skolinga, kad vieną dieną aš galėčiau būti laiminga. Netgi padariau ko gyvenime neesu padarius niekam, Dėjau bloka tau per visur netgi numeri ištryniau, žinodama , kad jo daugiau niekur neturiu . Taip tai labai nebūdinga man, bet sorry šį kart aš labai pykstu. Visos durys visi langai metaforiški yra uždaryti užkalti ir kelio atgal nebėra. Tu laimėjai aš pasitraukiu. būk su ja būk laimingas, kaip ir sakiau tau linkiu meilės, laimės, vestuvių vaikų, visko. Aš išsakiau tau savo sielvartą, bet dabar suprantu , kad tai buvo klaida, o gal ir ne. Jo galėjau išeiti akelta galva, bet aš nežinau kokios ramybės man tai suteiktų ? Kad jaučiuosi , kažką primetus, kažkuo geresnė negu ištikrųjų esu ? Aš tiesiog tikuosi, tave dar šiek tiek persekios kaltės jausmas, ką tu vėl padarei. Ištikrųjų tai gerai , kad pasakiau, nes po velniais, kaltė tegu tave bent kažkiek priverčia jaustis blogai. Juk aš tau tokia svarbi. Vienas vis dar svarbiausių žmonių pasaulyje. Noriu rėkt, kaip biesina mane tai. Aš tokia svarbi, vaaaau kaip tai nieko verta.

Tu bailys.

Tu pasirodo po visko ištrikrųjų nebuvai nusipelnes , kad aš tave mylėčiau. “

Rodyk draugams

Nuplėštas pleistras nuo gyjančios žaizdos.

2018-01-23 parašė glamour

Viską ką aš dabar jaučiu tai yra neapsakomas skausmas. Ta žaizda , kuri gijo jau kuris laikas , dabar yra pilnai atvira. Nes mes žengėm ten kur neturėjom. Gal aš būčiau galėjus sau meluoti toliau , gal tai vieną dieną būtų patapę tiesa . Gal aš būčiau vieną dieną išlipus iš viso šito šūdo. Nes dabar aš pradžioje. Ten kur buvau prieš tris mėnesius su viršum. Ten kur negaliu sutvardyt savo ašarų ir jos ritasi upeliais mano skruotais. Tik aišku tada buvo kitaip, buvo kas klausėsi manęs, mano skausmo. Kam aš viską pasakojau gera ir bloga. O dabar aš niekam negaliu nieko papasakot, nes ir taip jaučiuos kaip paskurinė idiotė(kad su juo susitikau ir ,kad patikėjau , kad mes galim būt kartu) , bet kad dar visi žinotų tai…  Aš  tikrai tavim patikėjau, kad mes vėl galim būt kartu. TU manes tiek kartų paklausei ar mes galim. Aš sakiau taip. Turėjome nakti pilna artumo ir ryte tavęs vis klausiau :

- No regrets ?

-Ne aš nieko nesigailiu.

Mes su tavim kalbėjom ką reiks daryti, kad viskas butų gerai. Kūrėm planą , veiksmų seka kas turi įvykti. Jau buvom viska apmastę. Viskas atrodė įmanomą, aš dėl tavęs buvau pasiruošus pereit pragarą ir atgal, užglaistyti viską su mano šeima. Buvau pasiruošusi viskam. Kaip ir visada dėl tavęs - viską. Nemaniau tiesą pasakius, kad pamačius tave vėl po tiek laiko , pasijusiu tokia silpna. Nemaniau , kad apsiašarosiu iškart bandant pasakyt kažką gražaus. Aš sau taip gerai melavau , kad wow. atrodė viskas ką aš sau sakiau buvo tiesa, bet subyrėjo viskas. Noriu save įtikinti, kad viskas ką man sakei šeštadienio naktį buvo melas, bet niekaip negaliu savęs priverst tuo tikėti. Niekaip. Nes kai sakei skiriantis , kad nemyli manęs, aš tuo netikėjau , nes mačiau kai ką kitą. Taip ir dabar netikiu savo bandymu viską neigti. Nesamonė. Tas mūsų nerašytas ryšys niekur nedingo, aš tave suprantu be žodžių. Prie tavęs buvau visiškai tikra tokia kokia ir esu, niekad neapsimetinėjau tik su tavim vienu. Aš tave vėl praradau. Tu Ją pasirinkai antrą kartą vėl. Negi aš tikrai tokia prasta, kad net kai ir abu stovim viens kitam neabejingi tu vistiek po to pasirenki ją.  Man  buvo nušvitusi laimė , aš maniau kad mes galime vėl būt laimingi. Tiek nedaug reikėjo , kad vėl butų viskas gerai. Atrodė ranka viskas pasiekiama yra. Per žingsnį nuo manęs. Mes nebūsim kartu.

Yra durnas pasakymas , kuris mano galvoj dabar sukasi : -Paleisk, jei tavo sugrįš. Nekenčiu jo. Atrodo paleidau, ir tu galėjai sugrįšti. Bet atseit tu manęs nevertas. BULLSHIT.

Prašiau tavęs šiandien  pagalbos , nes man labai sunku dabar , norėjau tik paverkt tau i ragelį,(taip taip super apgailėtina) norėjau galėt kažkam viską ką jaučiu pasakyt, bet tu nors ir žinojai mano prašymą prieš pora valandų nesugebėjai  sukurti galimybės manęs paklausyt. Žinau , kad tau butų buvę skaudu visą tai išgirsti. Bet man to taip reikėjo.  Man tiesiog reikėjo išsilieti, nes dabar atrodo trūkta oro , lyg springciau pati nuo savo minčių, skausmo.

Rodyk draugams

Mix of emotions.

2017-12-03 parašė glamour

Tas sapnas mane žudo iš vidaus. Ir nežinau , kaip turėtų būt geriau. Kas už jį gali būt geriau?
Tas jaumas kurį supratau , kad sapnuojant jaučiau buvo meilė, laimė. Viskas atrodė taip paprasta , taip tikra. Atrodo , ir dabar , kad tai visa galėtų nutikt ir realybėje. Vėl viskas gerai, mes vėl kartu ir viskas taip nuotabu, kaip nebuvo jau labai senai. Atrodė man tada , kad tai viskas ko man trūksta.

Bet man iškyla klausimas - Ar man trūksta tavęs , ar to jausmo ? Manau , jog jausmo.

Ar aš sanavau tai nes tiesiog , kadbėjaus pora valandų apie jausmus savo ir ne tik savo. Greičiausiai , taip , tai buvo tiesiog mano pasamonės atsakas į tai apie ka kalbėjau šiąnakt. Kaip kiti žmonės suradę vieną kita dabar jaučia stiprius jausmus, ir galbūt kažką tikro. Minėjau , kad aš pavydžiu to jausmo. Tai yra tiesa. Dėl to ir sanavau visą tai. O kodėl jis ? Nes kažkada tai jaučiausi su juo, ir su niekuo kitu nepatyriau to.

Aš vėl save statau i blogas situacijas. Tame yra didelė problema. Ar aš vėl bandau būti pati emocionaliai neprieinama ar tieiog vėl noriu būt šalia  prie tų neprienamų ? Aš pati taip nesuprantu ko aš noriu. Aš nenoriu būt tokia komplikuota, nenoriu būt fucked inside. Nenoriu būt nenormali. Bet mano norai nieko nekeičia, asoliučiai nieko. Tokia mano realybė.

Rodyk draugams

Darbas, namai, miegas

2017-11-15 parašė glamour

Puikiai suprantu, kad galiu eit pusvalandziu veliau miegot. Bet kokia is to prasme. Jokios.  Dabar gyvenime jokios prasmes. Darbas, namai,  miegas, darbas, namai, miegas.

Mano gyvenimas stokoja prasmes. Ir net ne del to, kad depresija. Net visai ne del to. Keista. Tiesiog dabar viskas apsiverte 360. Ir nieko kas buvo neber. Net depresijos ner bent ji butu mano drauge. Tiesiog nieko ner. Tustuma. Ir sirdgela nebe tokia kuri mane suiima ir nepaleidzia. Ir ta blesta. Tiesiog tuscia. Darbas, namai, miegas. Truksta man dziaugsmo, to nenuspejamumo. Nuotykiu. Taip trokstu kazko ko as negaleciau pati prognozuoti, ko negaleciau pati nuspeti. Nuotykiu.

Rodyk draugams

Kojnės ir kakava /?/

2017-09-21 parašė glamour

Tiesa. Apleidau savo ramybės vietą. Savo minčių taip ilgai nepaleidau čia. Labai liūdna man, kad nesugebėjau aš rašyt visko kas buvo gero , blogo. Taip gaila , kad nesugebėjau aš ir paleidau šitą reikalą. O buvo tiek gero , kaip būtų miela paskaityt man savo gražias mintis. Deja deja. Sunku pradėti , kai 2 metai prabėgo o aš niekaip nesugebėjau susiimti ir pradėti vėl.

Sunku sutalpinti 2 metus į žodžius. Tiek potyrių tiek nuotykių. Atšalo oras- mano mintys vėl apniuko. Net ne dėl to , kad kažkas blogai, tiesiog ne mano šalti sezonai, aš vasaros vaikas. Reik susitaikyt , kad dabar tik vienas mes kitą šildysim savo šiluma, nebe saulės spinduliai, nebent kojnės ir kakava. Laukia ilgi  rudens žiemos vakarai. Nebebus gėlių mano ilguose šviesiuose plaukuose. Ir vasarinėms kelionėms pabaiga. Ak, rugsėjis ir pažymėjo mūsų antrus metu. (dėl ko aš ir buvau išykus)  Liūna ,nenoriu atsisveikit su vasara. Ir kaip ir kaip  pasakyk man prašau , kad gero iš žiemos ir rudens.

mmm.

Rodyk draugams

Su šiek tiek pagalbos.

2015-12-29 parašė glamour

Blaškausi taip, įvairių minčių. Tarp šviesių ir tarp tamsių. Lyg ir laiminga lyr ir ne. Nerandu viduriuko aš niekur. Tyliai sau kartoju - tu neviena. Bet tai net padėti negali. Aš puikiai žinau , kad man patinka traukt kitus į šviesa, bet save man darosi sunku. Nors ir nauji metai ateina , nieko tai nekeičia. Turiu pati turiu kažkaip aš sau padėti.

Rodyk draugams

Ar teisybė mano rankose?

2015-09-27 parašė glamour

Tai kas pažįstama, darosi nuobuodu, o kas nauja intriguoja mane. Griečiausiai darau dabar daug klaidų kitų žmonių atžvilgiu , bet aš ieškaau sau laimės. Ne jiem. Gal galiu kažkiek būti savanauiška?

Vien mano keliamas šis klausimas- jau parodo , žinau , kad teisybės čia nėra.  Nenoriu nuo nieko priklausyt, o tuo labiau kažkam. Noriu lygiaverčio. Todėl taip sakant I’m keeping my options. Aš lyg ir suprantu , kuris variantas man kaip ir geriausias, bet pati lingstu į kitą pusę.  I’m fucking broken. Ten kur nenuspėjama, ten įdomu. Ten bus tikrai skaudžiau. Ten nebus taip kaip gali gerai būti.

Nu vat kodėl ? Jau taip užkniso , kad nėr žodžių. Negi aš pati suvokdama vistiek noriu to pačio ? Nieko ten gero, tik tavo naivios svajonės ir tiesiog protingas žmogus, kuris yra iš už tave protingesnis. Tu jo nepergudrausi.

Rodyk draugams

/Tyla, vėjo malūnai./

2015-08-11 parašė glamour

Matau savo akyse - tylą. Tokią tyla, kuri pakeis. Apgaubs ateinančias dienas. Pavers į sustingusias, tuščias. Ar verta kovot su ta tyla jeigu ji neišvengiama ? Ar verta bandyt pakeisti tyla. Baigiasi juk ir saulės šviesa. Tamsi naktis neilga, gal ir mano tyla bus tokia ?

Aš pabandysiu pakovot su esama situacia. Gal ne vėjas malūnuose. Gal netyčia tai bus laimės akimirka. Gal vis dėlto tiesa tie žodžiai. Pamatysim, laikas parodys. Daug kartų kovojau su vėjo malūnais. Norėčiau nebūti bejėgia būtybe. Norėčiau šilumos savo dienose, norėčiau , kad šilytum jas. Gal šiluma ateis į mano kiemą. Jeigu tik per plauką, nors per mažą kruopele likimo malonės man, nesikartos ta pati istorija. Nors net neįsivaizduoju, koks kitoks galėtų šios istorijos skyrius būt. Mano vaikiškom naiviom svajonėm bus atsakas. Nenoriu sakyt ,kad geras bus ar nebus. Žinau ,kad tiesiog kažkas bus.

Neišvengiamai artėja ta diena , kai dar prisidės metai prie esamų. Gal tai bus kažko verta. Mylėjau šia dieną, dabar ji man kelia nerimą, nesuvaldomus klausimus, ar kas nors pasikeis. Ar bus geriau. Net jei ir nebus, tai vistiek jau kitas tarpsnis. Gilūs įkvėpinai ramina, bet klausimas taspats lieka, o kas dabar bus. Mielai žinočiau , kam ruoštis galiu. Ko tavo žodžiai man nepasako, ką jie slepia ir ką atskliedžia. Ko aš dar nežinau. Ir ar griet pabaiga. Ar kadanors pamatysiu ant tavo tamsių plaukų krintančias snaiges, ar išvysiu tavo silueta tamsų, spalvingą rudenio vakarą. Kiek žinau šaltis sutinka su tavim. Tai atrodo taip toli, o mes tokie maži. Aš maža. Prieš gyvenima tokia maža, o noriu tiek daug. Žinau , kad daug ko nusipelnau, žinau ,kad verta esu, bet kaip tai įrodyti dangui. Ar vėl jie juokiasi iš mano plano ?

Rodyk draugams